Šryla Bhaktivedanta Svami Prabhupada

 

JAV religijotyros mokslininkas apie Šrylą Bhaktivedanta Svami Prabhupadą ir Krišnos sąmonės judėjimą

 

 

 

---

 

 

 

Šrylos Bhaktivedanta Svami Prabhupados mokinys Radhanatha dasa prisimena (1971 m. Vrindavana, versta iš Srila Prabhupada lilamrta):

 

"Aš vos vieną kartą buvau trumpai sutikęs Šrylą Prabhupadą Bombėjuje ir tada vienas išvykau gyventi Vrindavanoje. Kartu su vietiniais žmonėmis gyvenau ten apie šešis mėnesius ir būtent ten aš iš tikrųjų prisirišau prie Krišnos sąmonės. Aš tiesiog gyvenau ant upės kranto su visais babadžiais (atsižadėję atsiskyrėliai, vert. past.) - labai paprastą gyvenimą. Žinau, tai būtent dėl to pradinio kontakto su Šryla Prabhupada ta sėkla buvo pasėta.

Vieną dieną didelis autobusas pilnas amerikiečių atsidavusiųjų, atliekančių kirtaną, atvažiavo į Vrindavaną, ir aš galvojau, "o, štai jie ir vėl čia". Pirmas dalykas, kurio paklausiau, buvo "ar Prabhupada atvyksta?". Ir jie pasakė, "taip, Prabhupada yra čia. Jis kalbės rytojaus rytą."

Aš jau buvau pamėgęs daugelį guru Vrindavanoje - Prabhupados guru-brolius (kitus Šrylos Bhaktisiddhantos Sarasvati Thakuros mokinius, vert. past.), taip pat atsidavusiuosius iš kitų sampradajų. Bet rytą, kai atėjau klausytis Bhagavatam paskaitos ir išgirdau Prabhupadą giedant Džaja Radha-Madhava, aš tiesiog sėdėjau ten ir klausiausi. Nieko nebuvau matęs su tokia ypatinga meile Krišnai. Visi didingi asmenys, kuriuos buvau sutikęs Indijoje, neteko man reikšmingumo, kai aš pamačiau Šrylą Prabhupadą giedant Džaja Radha-Madhava. Jis buvo toks rimtas ir sunkus, o jo atsidavimas buvo toks intensyvus. Aš tiesiog negalėjau tuo patikėti.

Jis vis pažvelgdavo į mane, lyg linkčiodamas, tikriausiai todėl, kad atsiminė mane iš Bombėjaus. Tada jis pradėjo kalbėti, ir taip gražiai šlovino Vrindavaną. Jis šnekėjo apie tai, kokia nuostabi yra Vrindavana, kokia dvasinė yra atmosfera. Taip pat jis šnekėjo apie tai, kaip atsidavusieji turėtų būti atsargūs, kad pasinaudotų šia atmosfera.

Nuo tos dienos aš pradėjau galvoti "tai mano Guru Maharadža", - dėl to, kaip jis kalbėjo. Jo paskaita buvo tokia tiksli ir viską įskaitanti, kad apėmė visas kitas filosofijas ir visus kitus mokytojus, kokius tik buvau girdėjęs. Taip pat galėjau matyti, kad Prabhupados pavyzdys buvo tyras, ir aš mačiau, kad jo mokiniai iš tikrųjų atsisakė nuodėmingo gyvenimo. Aš vaikščiodavau į jo daršanas kiekvieną dieną, nors vis dar gyvenau ant Jamunos kranto.

Visi Vrindavanos žmonės šlovino Prabhupadą. Jie taip didžiavosi juo todėl, kad Vrindavanos žmonės yra prisirišę prie Vrindavanos. Jie myli Krišną, ir jie myli Vrindavaną, nes Vrindavana yra vieta, kur Krišna gyvena. Tokia jų nuotaika. Jie garbina Vrindavanos žemę. Bet jie man sakydavo, kad brangina Prabhupadą. Daugumą jų vadindavo jį "Svami Bhaktivedanta". Jie sakydavo, "jis yra didžiausias šventasis, nes jis pristato Vrindavaną pasauliui. Jis daro Vrindavanos šlovę žinomą visame pasaulyje".

Tada, vieną dieną Prabhupada ir jo mokiniai nuėjo į ašramą Ramana-reti vietovėje. Aš nuėjau ten vėlai, kai Prabhupada jau išeidinėjo. Jis ėjo likusius kokius dvidešimt jardų iki savo taksi, ir daugybė vradžavasių gatvėje lenkėsi jam dandavatais (dandavat pranama - nusilenkimas pilnai išsitiesiant ant žemės, vert. past.). Aš jaučiausi labai nereikšmingas, vienas iš minios, ir kai Prabhupada ėjo pro mane, aš irgi pilnai nusilenkiau.

 

Tačiau kai pakėliau galvą, ruošdamasis stotis, pamačiau priešais save Prabhupados pėdas. Pamaniau, "o Dieve, Prabhupada stovi štai čia". Labai lėtai pasižiūrėjau į viršų, o Prabhupada tiesiog stovėjo ten ir žiūrėjo tiesiai į mane. Jis pažvelgė man į akis porą sekundžių ir tada pasakė: "tai kiek laiko esi čia, Vrindavanoje?". Aš pasakiau, "apie šešis mėnesius, Šryla Prabhupada". Jis tiesiog vėl į mane pažvelgė ir jo nuotaika buvo labai rimta, labai užjaučianti, ir jis žiūrėjo man į akis. Jis linktelėjo galvą ir pasakė "tau patinka čia?". Aš pasakiau, "tai pati nuostabiausia vieta, kurioje esu buvęs per savo gyvenimą".

Tada netikėtai jo rimta išraiška tiesiog pražydo į pačią nuostabiausią šypseną. Jo akys spindėdamos žibėjo ir jis žvelgė į mane penkias ar dešimt sekundžių. Tai atrodė iš tikrųjų ilgai - aš negalėjau patikėti ta malone, kurią jis man teikė - ir tada jis tiesiog atsakė, "Tai labai gražu. Vrindavana yra nuostabi." Ir tada jis nuėjo toliau.

Man tai buvo labai ypatingas įvykis, todėl, kad dauguma atsidavusiųjų visada man sakydavo, kad aš buvau majoje (iliuzijoje, vert.past.) dėl to, kad aš lyg ir buvau prisirišęs prie savo susidarytos programos Vrindavanoje. Aš jaučiau, kad atsidavusieji nesupranta, ir buvau dėl jų nuliūdęs, manydamas kad jie nebrangina tos atmosferos. Bet Prabhupados žodžiai sumažino visus mano nerimastingumus dėl Hare Krišna judėjimo. Tai buvo ypatingiausias asmeninis kontaktas. Ne tai, ką Prabhupada sakė. Tai buvo jo asmeninis, transcendentinis susirūpinimas manimi. Taigi, tada aš ėjau į visas jo paskaitas kiekvieną dieną ir į visas daršanas, ir mano mintyse nebuvo abejonių. Jis labai stipriai mane įtikino dėl kiekvieno Krišnos sąmonės lygmens.

<...>"

 

 

---

 

 

Ištraukos iš Mulos Prakriti Devi Dasi knygos "Our Srila Prabhupada: A Friend To All":

 

Šriman Devi Prasad Maskara

Aš esu 92 metų amžiaus, ir sergu, todėl atsiprašau, kad negaliu jūsų pasveikinti tinkamai.

Aš prisimenu savo ryšį su Bhaktivedanta Svami Maharadža. Aš niekada negalėjau jo pamiršti, nors pažinojau jį tiek daug metų atgal, nuo 1927 m. Kalkutoje. Aš buvau 15 ar 16 metų kai jį sutikau. Jis buvo peržengęs trisdešimt tuo metu, jaunas šeimos žmogus. Abhaja Čarana Prabhu, kaip aš jį vadinau, ateidavo kiekvieną dieną į Victoria Memorial parką pasivaikščioti. Jis nebuvo garsus tuo metu. Jis kalbėjosi su manim kiekvieną dieną, kai mes vaikščiodavome kartu, ir jis aptardavo su manim dvasinius klausimus. Jis buvo labai draugiškas ir labai malonus man. Tai buvo tiesiog nuostabu matyti, kaip jis atlikdavo bhakti su visišku pasišventimu ir dėmesio sutelkimu į Dievą. Jis kalbėdavo man apie bhakti požymius, cituodamas iš šventraščių, tokių kaip Bhagavad-gita. Tai buvo jo pagrindinė pokalbių su manimi tema. Jis sakydavo man apie sankhja ir gjana-jogą, išmintį iš Bhagavad-gitos. Galbūt tai buvo knygos, kurią jis tuo metu vertė, skyriai. Kitas dalykas kurį jis aptardavo buvo karma joga. Jis kalbėdavo apie šiuos du dalykus labai plačiai su manimi per mūsų pasivaikščiojimus ir pasakė man daug dalykų apie Krišną ir bhakti. Jis buvo bhakta ir jis buvo labai įkvepiantis ir pilnas asmeninio šiltumo.

Jis buvo grihastha tuo metu, verslininkas Kalkutoje, bet aš prisimenu, kaip jis dėvėdavo sandalus (čapal) ir turėjo per pečius apsigaubęs čadorą, kaip sanjasis. Labai dažnai jis man sakydavo, kaip jis sutiko savo gurudevą ir kaip jo gyvenimas dabar bus transformuotas. Jo guru pasakė jam, kad jis gerai kalba angliškai, taigi, jis turėtų vykti į užsienio šalis ir jis turėtų pamokslauti apie Viešpatį Krišną ten. Jis pasakė man, kad davė rimtą įžadą tai padaryti. Jis neturėjo pakankamai pinigų vykti į Ameriką, ir daug kartų jis tardavosi su manim, klausdamas "Kaip aš vyksiu?". Daug metų vėliau aš išgirdau, kad garlaivių kompanijos savininkė jam suteikė nemokamą kelionę į Ameriką.

Jis vieną kartą man pasakė Dievo ypatybes. Jis pasakė " Jis yra Aukščiausia Absoliuti Būtybė. Nors Jis yra asmuo, Jis yra pilnas spindesio kaip saulė - toli nuo neišmanymo tamsos. Vien tik pažinęs Jį žmogus gali išsivaduoti nuo mirties. Nėra kito kelio pasiekti išgelbėjimui." Jos žodžiai giliai krito man į širdį. Po septyniasdešimties metų aš vis dar prisimenu jo žodžius. Dabar, kai aš vis labiau artinuos prie savo mirties momento, jos buvimas ir pamokslavimas ateina pas mane, ir aš nejaučio jokio skausmo ar baimės. Šitai yra tokios egzaltuotos asmenybės galia.

 

 

Šripada Najanananda dasa Babadži Maharadža

Aš paprastai gyvendavau Čampahati, nes tai buvo mano šeimos gyvenamoji vieta, bet dažnai lankydavau Šrylos Bhaktisiddhanta Sarasvati Maharadžos mathą Bagh Bazaare Kalkutoje ir ten aš pirmą kartą sutikau Šri Abhaja Čarana Prabhu, tai buvo 1927 m. Mes bendraudavome mathoje. Tuo metu aš su juo artimai susidraugavau, nos aš buvau brahmačaris, o jis buvo grihastha. Todėl, kad jis laukė 11 metų prieš priimdamas iniciaciją, aš buvau inicijuotas anksčiau negu jis. Tačiau jis buvo vyresnysis daugeliu atžvilgiu - vyresnis amžiumi, vyresnysis savo kvalifikacija [dvasine pažanga ir savybėmis] ir netgi vyresnis tuo, kada sutiko mūsų gurudevą.

 

Abhaja Prabhu su kiekvienu elgėsi labai nuolankiai, netgi nepaisant to, kad jis buvo vyresnysis daugeliu atžvilgiu lyginant su tai žmonėm, kurie atėjo per tuos vienuolika metų [iki formalios iniciacijos priėmimo]. Jis visuomet pasiūlydavo dandavat [nusilenkimus] kitiems, todėl kad jie buvo priėmę iniciaciją anksčiau. Nors jis užmezgė tą pasišventimo ryšį su mūsų gurudeva pirmiau, jis formaliai nepriėmė iniciacijos iki vėlesnio laiko dėl savo šeimos ir verslo reikalų. Aš aiškiai prisimenu, koks jis buvo labai rimtas, paprastas ir nuolankus.

 

<...>

 

Kiek suprantu, Abhaja Čarrana Prabhu laikėsi aukščiausių standartų nuo tada kai pirmą kartą sutiko Šrylą Bhaktisiddhanta Sarasvati Thakurą, o ypač vėliau. Mes matėm kad jis kartojo 64 ratus per dieną, nors jis nebuvo paprašęs formalios iniciacijos, ir tai buvo tuo metu, kai jis dirbo visą dieną savo versle. Kad ir kada mes jį sutikdavome, jis kartodavo vieną lakhą vardų (64 ratus) kiekvieną dieną. Kai tik jis turėdavo laisvo laiko nuo darbo, jis tuoj pat eidavo bendrauti su skirtingais atsidavusiaisiais Gaudija Mathoje. Jis dažnai eidavo į Mathą Bagh Bazaare, ir kartais jis važiuodavo traukiniu į Navadvipa ir Majapurą.

 

Kai mūsų gurudeva paskutinį kartą organizavo ir įvykdė Gauda Mandala Parikramą, tūkstančiai piligrimų susirinko mūsų Čampahati mandiroje. Čia į visas puses išsiplėtęs buvo visas palapinių kaimas. Paskutinės dienos popietę vienas iš mūsų brolių Dievuje kaip tik atvažiavo į Navadvipą, jis buvo grįžęs iš laivu iš Londono. Vakare, kai Guru Maharadža teikė pravačaną, jis paaiškino kad tai buvo jo nuoširdus troškimas, kad Čaitanjos Mahaprabhu mokymas būtų paskleistas Vakarų šalyse. Jis pasakė, kaip tai buvo Šrylos Bhaktivinodos Thakuros vizija, kad tai atsitiks, ir tai taip pat buvo paskutinis jo motinos, Šrimati Bhagavati devi, prašymas, prieš paliekant šį pasaulį. Taigi, jis buvo norėjo išsiųsti atsidavusiuosius pamokslauti ten, panaudodamas Gaudija Mathos gyvybinius fondus, bet iki tol tie bandymai nebuvo sėkmingi. 

 

Tuo jo kalbos momentu aš pastebėjau, kad vyksta kažkas labai paslaptingo. Guru Maharadža žiūrėjo į plačią atsidavusiųjų minią, ypač į priekines eiles, kur buvo visi sanjasiai ir brahmačiariai raudonais drabužiais. Tada jis pasuko galvą ir pažvelgė į kairę pusę, kur aš stovėjau. Jis dėmesingai į kažką žiūrėjo ir nutilo ilgam laikui. Aš atsigręžiau pasižiūrėti ir aiškiai pamačiau, kad asmuo, su kuriuo jis palaikė akių kontaktą, buvo Abhaja Čaranaravinda Prabhu. Aš pagalvojau, kad jie žiūri vienas į kitą ypatingu būdu. Tada Guru Maharadža vėl kreipėsi į auditoriją priešais save, ir pasakė "Bet aš turiu numatymą. Kad ir kiek ilgai į ateitį tai nusitęstų, aš numatau, kad vienas iš mano mokinių perplauks vandenyną, ir tas atsidavusysis parsiveš su savim visą pasaulį." Aš atsimenu šį įvykį, ir Šryla A.C. Bhaktivedanta Svami Maharadža iš tikro padarė, kad tie žodžiai būtent taip išsipildė.

 

 

 

Šryla Bhakti Sundara Deva Maharadža

 Jis su mano gurudeva [Šryla Bhakti Rakšaka Sridhara Maharadža] gana reguliariai aptarinėdavo šlokas {šventraščių posmus} ir siddhantą {filosofines išvadas}. Kai užbaigdavo šeimos darbus, jis užlipdavo į viršų pas Guru Maharadžą aptarti Gitos šlokų. Kartais jie būdavo pasinėrę į hari-kathą nuo ankstyvo ryto iki pietų. Kelis kartus kai jie kalbėjosi, jis iš viso neatidarė savo vaistinės. Laukdamas aš labai išalkdavau. Kelis kartus aš supykau ir paprašiau jų, kad sustabdytų tuos ilgus aptarinėjimus. Jis netgi nebuvo alkanas ir nejautė jokio diskomforto. Švelniai juokdamasis jis sakė: "O, šis berniukas yra alkanas" ir davė man prasados. Kiekvieną dieną ryte ir vakare, o dažnai ir ištisą dieną buvo pokalbiai apie Krišnos sąmonę.

 

Šrimati Gargi Devi Dasi

Todėl kad Abhaja Prabhu buvo vyresnysis atsidavusysis (devotee) ir mūsų gurudevos brolis Dievuje (godbrother), jis duodavo Čaitanja-čaritamrita ir Šrimad-Bhagavatam klases {pamokslus}. Tuo metu jo reputacija tapo gerai žinoma. Jis buvo laikomas eruditu, pažengusiu Vaišnava, nuolankiu, šastrišku {žinančiu šventraščius} ir atidžiai pasinėrusiu į Krišnos sąmonę.

 

Tuo metu jis taip pat buvo verslininkas, pardavinėjantis chemijos ir farmacijos produktus Kalkutoje. Bet aš pastebėjau kaip šeimos išlaikymas tarsi kėlė konfliktą; jis buvo taip giliai pasinėręs savyje į Krišnos sąmonę. Netgi tada, jo entuziazmas tarnauti Šrylai Bhaktisiddhantai Sarasvati stipriu rašymu ir pamokslavimu buvo stipresnis negu bet kas kita jo gyvenime. Dabar, jau daug vėliau, visi Vaišnavai mato jo Krišnos sąmonės vaisius.

 

 

Šrylos Bhakti Kamala Madhusudana Maharadžos mokinys

Tada kažkas iškėlė klausimą [dėl pamokslavimo Vakarų šalyse] vėl ir Šryla Bhaktisiddhanta Prabhupada pats pasakė Abhaja Babu vardą. Jis labai aiškiai pasakė, "Abhaja Čaranaravinda, jis vyks. Be abejonės jis sugebės tai padaryti. Jis taip pat pamokslauja, kalba angliškai. Taigi, nėra problemos kad tu [Šryla Bhakti Kamala Madhusudana Maharadža] negali vykti. Jis vyks." Mano gurudeva prisiminė šį įvykį labai aiškiai, kaip Abhaja Babu pripažino tą įsakymą ir kaip, nuostabiai, tikrai taip įvyko.

 

 

Kai Krišnos-Balaramos Šventykla [ISCKON laikai] buvo užbaigta, aš buvau pirmasis vietinis asmuo, kuris padėjo organizuoti atidarymo ceremoniją. Tuo metu aš paklausiau Prabhupados, ką jis norėjo daryti? Prabhupada pasakė - "aš noriu giedoti Mahaprabhudži vardą". Nebuvo kokios naudos ar pelno kurio jis būtų norėjęs iš šventyklos atidarymo. Jam nerūpėjo ištaigingas pastatas, vietoj to jis tenorėjo šventyklos Viešpačiui patenkinti. Nebuvo jokio materialaus motyvo už šio dalyko. Jis tik norėjo skleisti Čaitanjos Mahaprabhu vardą ir daryti tikrą bhadžaną. Jis buvo pats nuostabiausias asmuo kokį buvau sutikęs savo gyvenime. Jis visada galvojo kad visi žmonės visur turėtų kartoti Hare Krišna maha-mantrą ir atlikti atsidavimo tarnystę Dievui.

 

 

Panditži Krišna das Babadži

Aš buvau sanskrito studentas ir mokslininkas 7 dešimtmečio pradžioje ir dažnai lankydavausi Vana Maharadžos Sanskrito koledže, kuris buvo kitoje gatvės pusėje prieš tą vietą kur dabar yra ISKCON šventykla. Tuo metu Šryla Svami Maharadža taip pat gyveno Šri Vrindavana Dhamoje ir jis rašė savo vertimus ir komentarus pirmiesiems trims Šrimad Bhagavatam tomams anglų kalba. Koledže buvo neformalus vietinių Gaudija ir Vradžavasi mokslininkų ir rašytojų susibūrimas, kurie reguliariai kas kelios savaitės ar mėnesis susirinkdavo pasidalinti mūsų darbu ir paklausti pasiūlymų dėl sanskrito ar dar ko nors. Aš lankiausi tuose rašytojų susibūrimuose ir Šryla Svami Prabhupada taip pat ten lankėsi. Taip mes susipažinome ir pradėjome draugystę.

Aš prisimenu, kokia džiaugsmu spindinti buvo jo laikysena, labai patraukli ir pilna realizacijos, taip pat ir humoro bei švelnumo. Jis buvo toks malonus man. Aš buvau daug jaunesnis žmogus, jaunesnis visais atžvilgiais. Jis elgėsi su manim kaip su mažuoju broliu ar sūnumi. Visada padrąsindamas mane, klausdamas kaip aš laikausi, dalindamasis hari-katha iš savo raštų - jis buvo vertingas draugas tuo metu. Nors jo materialūs reikalai tada buvo labai vargingi, jis visada man atrodė vienas turtingiausių atsidavusiųjų dvasiniuose palaiminimuose. Jis buvo labai išsimokslinęs ir nuolankus vaišnava. Jis labai stropiai dirbo ties savo rankraščiais ir dažnai kalbėjo apie savo guru maharadžos, Jo Dieviškosios Malones Šrylos Bhaktisiddhantos Sarasvati Thakuros Prabhupados, įsakymą.

Aš turiu vieną ypatingą prisiminimą apie tai, kad įvyko per mūsų reguliarius susirinkimus Vana Maharadžos koledže. Jis turėjo visas intencijas kaip nors paskleisti šį Krišnos žinojimą Vakaruose, nepaisant visų kliūčių. Jis dažnai kalbėjo apie šią tarnystės užduotį ir visada ieškojo galimybių kaip nors suplanuoti kelionę į ten. Dauguma iš mūsų labai abejojome kad jam gali pasisekti nuvykti. Jis buvo praktiškai be skatiko, be rėmėjų ir ryšių. Daugelis iš mūsų nebuvome labai palankūs tam, kad kuris nors indas važiuotų į mlečų šalis, taigi mes jo nepalaikėme. Bet nepaisant to, jo ryžtas buvo nepajudinamas.

Aš atsimenu, kaip jis atėjo vieną dieną su dideliu džiaugsmu ir susijaudinimu. Manau, jis kaip tik buvo baigęs trečiąjį Šrimad Bhagavatam tomą ir nešėsi rankose kiekvieną iš tų trijų knygų. Tada jis paaiškino, kaip jis galiausiai išspausdino paskutinius tekstus ir dabar knygos buvo paruoštos keliauti į Vakarus. Labai mielu būdu jis formaliai paprašė, ar mes nepalaimintume jo knygų, kad jos galėtų perkeliauti  per vandenyną ir pasiektų sėkmę skleisdamos Krišnos Sąmonę tuose kraštuose. Žinoma, mes norėjome tai padaryti, ir jis atsargiai paleido ratu trijų plytų raudonumo knygų krūvelę ir paprašė kiekvieno iš mūsų paliesti jas ir suteikti savo palaiminimus, mes tai padarėme.

Iš karto po to, jis padarė kai ką labai įsimintino. Su giliu rimtumu jis paaiškino, kad tos knygos, dabar jau palaimintos, negali perplaukti vandenyno pačios. Kažkas turės nuvežti jas ten ir pristatyti jas, padaryti mėgiamas, ir tinkamai išplatinti visuomenėje. Tada jis nuolankiai paprašė, suglaudęs delnus, kad mūsų susirinkimas taip pat palaimintų jį lydėti knygas ir pamokslauti apie jas. Tokiu būdu jis mus laimėjo netikėtumu. Tada visi mes pasijutome sujaudinti galiausiai suteikti mūsų pilnus palaiminimus jo misijai. Aš tuo metu galvojau, koks nepaprastas Vaišnava jis buvo, paprašyti tokių palaiminimų ir viską padaryti taip nuostabiai, kad juos gauti. Aš atsimenu, kad kai daviau savo palaiminimus jam, jutau dvasinį įkvėpimą širdyje.