IŠSAMIAU apie mokytojų seką:

Pati mokytojų seka suprantama dvejopai - kaip bhagavata parampara (dvasinė mokytojų seka, iškiliausi atstovai, sekantys ta pačia vidine dvasine srove) ir kaip dikša parampara - nenutrūkstamas ryšys per formalias iniciacijas. Tiek bhagavata, tiek dikša parampara yra išlaikyta, vaišnavų bendruomenė tuo yra tikra. Konkrečiau apie mokytojų seką galima pasiskaityti www.veda.harekrsna.cz/encyclopedia. Tie vardai, kurie minimi vaišnavų guru-paramparos atstovų išvardijime, yra pagal bhagavata paramparos principą.

IŠSAMIAU apie judėjimo pradžios (įkūrimo) suvokimą

Pats Šryla Prabhupada sakė – šio judėjimo įkūrėjas yra Krišna. Ta prasme, judėjimą jis čia apibūdino plačiau – kaip visą vaišnavų judėjimą, visą tradiciją, o ne kaip šią konkrečią organizaciją ISKCON. Būtent tai ir būdavo pabrėžiama – kad Šryla Bhaktivedanta Svami Prabhupada yra šios organizacijos ISKCON įkūrėjas – ačarija. Visi organizacijos nariai buvo Šrylos Prabhupados mokiniai. Bet Šryla Prabhupada nebuvo kažkokio naujo judėjimo pradininkas – šio pasaulinio vaišnavų sankirtanos judėjimo pradininkas buvo Šri Krišna Čaitanja Mahaprabhu, Gaudija vaišnavų priimama, kad tai yra Pats Krišna, apsireiškęs kaip aukso spalvos avatara. Apie šį avatarą daugelyje vietų kalba Vedų šventraščiai - kad Kali jugoje Viešpats nužengia konfidencialiai, kaip Viešpaties bhakta, ir būdamas atsižadėjęs - sanjasa - moko gyvąsias esybes kaip praktikuoti bhakti.

IŠSAMIAU apie netikslumus lankstinuko dalyje "KUO TIKI KRIŠNOS SEKĖJAI":

• “Prabhupados tekstas Bhagavad-Gita” – šiek tiek asociatyviai netikslu. Pati Bhagavad-gita yra tikriausiai žymiausias Indijos šventraštis pasaulyje. Tai Indijos istorijos epo, Mahabharatos, kurį užrašė Veda – Vyasadeva, dalis. Taigi, Šrylos Prabhupados “Bhagavad-gita, kokia ji yra” yra autorinis šio šventraščio leidimas su originaliu tekstu, transliteracijomis, vertimu ir autoriniais komentarais. Tuo tarpu nežinantis skaitytojas galėtų pamanyti, kad tai Šryla Prabhupada yra pačios Bhagavad-gitos autorius, nes sakoma “Prabhupados tekstas”.
• “Vaišnavų tradicijos hinduizme, kuri susiformavo XI–XII a.” Yra istorinių – archeologinių įrodymų, kad vaišnavų tradicija gyvavo dar prieš Kristų Žr: istoriniai atradimai.
• “Judėjimo įkūrėjas Prabhupada interpretuojamas kaip guru-parampara (dvasinių meistrų) dinastijos tęsėjas” (Tarptautinių žodžių žodynas: interpretacija (lot. Interpretatio – aiškinimas) 1. ko nors (tekstų, faktų, teorijos) prasmės aiškinimas, komentavimas. 2. muzikos, teatro, literatūros kūrinio savitas atlikimas ; 3 reikšmių visuma, vienaip ar kitaip suteikiama kurios nors formalizuotos teorijos elementams.) Intepretacija reikalinga, kai tiesioginė reikšmė ir prasmė yra neaiški, kai galimi vienokie ar kitokie variantai. Bet šiuo atveju, interpretacijoms nėra vietos – Šryla Bhaktivedanta Svami Prabhupada yra formaliai inicijuotas mokinys, pratęsiantis mokytojų liniją.  Kitas netikslumas šiame sakinyje – “dvasinių meistrų”. Nelabai geras vertimas. Paprastai “spiritual master” į lietuvių kalbą verčiama kaip “dvasinis mokytojas”. Galima versti kaip “dvasinis vadovas”. Bet dvasinis meistras – ne pats geriausias atitikmuo.
• “kildinamas iš jau minėtojo Šri Čaitanja” Galbūt mokytojų seka yra kildinama…, taip logiškiau formuoluoti sakinį.
• “Judėjimo doktrina kalba apie Absoliutų (Aukščiausiąjį) Dievo Asmenį, kuris tapatinamas su Krišna” Šrimad Bhagavatam: “krišnas tu bhagavan svayam”. Vaišnavų mokymas teigia, kad Krišna yra Aukščiausias Dievo Asmuo, o ne su o juo tapatinamas.
• “Tai skiriasi nuo kitų hinduizmo sistemų, kur Krišna tėra vienas Aukščiausios Dievybės aspektų” Impersonalistai monistai laiko aukščiausiąją būtį, Absoliučią Tiesą – brahmaną – beasmene neišreikšta substancija. Taigi, bet kuris pavidalas jiems yra netikras, gali būti priimama tik kaip laikina praktikos ir ritualų priemonė. Šiuo atžvilgiu teiginys sąlygiškai tikslesnis, bet tada kyla problemų dėl “Aukščiausios Dievybės”, kurios impersonalizme tiesiog nėra. Tuo tarpu, personalistų vaišnavų, garbinančių Višnu ar Narajaną, teologija sako, kad Aukščiausias Dievo Asmuo pasireiškia begaliniais absoliučiais lygiaverčiais pavidalais (ekspansijomis). Dvasinio pasaulio dėsniai suprantami kaip 1-1=1, tai yra Aukščiausias Dievo Asmuo apsireiškia daugeliu pavidalų, kurių kiekvienas yra Aukščiausias Dievo Asmuo. Skirtumas tik toks, prie kurio pavidalo bhaktos yra labiau patraukti, kurį laiko aukščiausiu garbinimo ir meilės objektu. Tai galima suprasti per tokį pavyzdį: vienas ir tas pats asmuo kitų jį supančių asmenų yra priimamas skirtingai - vieni jį gali suvokti kaip draugą, kiti - kaip vaiką ar brolį, kiti - tik kaip pažįstamą, dar kiti - kaip bendradarbį. Atitinkamai tas asmuo su visais jais ir bendrauja - su vienais jis draugiškas, su kitais - giminių santykiai ir t.t. Atitinkamai, kiekvienoje tokioje situacijoje jis turi iš dalies skirtingas savybes, nors visose situacijoje ir yra vienas ir tas pats asmuo. Vaišnavų teologijoje teigiama, kad Viešpats apreiškia tokį savo dvasinį pilnutinį absoliutų pavidalą, kokio pageidauja jo bhaktos, ir taip su kiekvienu bhaktu egzistuoja individualūs, įvairūs santykiai. Vaišnavų teologijoje teigiama, kad Viešpaties savybės, pavidalas ir Jis Pats - nesiskiria. Tai yra, Viešpats - nedualus. Jeigu mes esame dualūs - mūsų kūnas skiriasi nuo mūsų vidinės asmenybės, tai Viešpats yra absoliutus - Jo pavidalas, sat-čit-ananda vigraha (amžinybės, žinojimo ir palaimos pavidalas) nesiskiria nuo Jo paties Asmenybės. Kitaip sakant, krišnaitai, garbindami Krišną, supranta, kad Narajana – tai tas pats Krišna, tas pats Dievo Asmuo, tik apreiškęs kiek kitokias savo savybes. Lygiai taip pat, Narajanos garbintojai mano, kad Krišna, tai tas pats Narajana, tik apreiškęs kitokias savybes. Taigi, kalbant apie personalistines vaišnavų sampradajas, ten Krišna nelaikomas “vienu iš Dievybės aspektų”.
• “Visatos kūrimas yra įvairių energijų, kurių šaltinis ir valdovas yra Krišna, žaismas” Performuluočiau į “Visatą kuria įvairios energijos, kurių šaltinis ir valdovas yra Krišna. Visatos kūrimas ir egzistavimas gali būti suprantamas kaip vienas iš Krišnos žaidimų”.
• “Žemesniosios energijos yra materialioji tikrovė, kuri nėra gryna iliuzija” Performuluočiau “Žemesniosios energijos yra materiali tikrovė, kuri laikoma realiu fenomenu, bet laikinu, o ne gryna iliuzija, priešingai negu monistinėje filosofijoje (pastaroji dažnai vadinama majavada - "iliuzijos teorija", maja - iliuzija, vada - tezė, doktrina).” O toliau tekste ir yra paaiškinama, kas yra iliuzija.
• “kiekviename materialiame objekte glūdi Krišna, jo egzistencijos ir gyvybingumo šaltinis” Toks teiginys nėra neteisingas, bet apibūdinimas turėtų būti kiek platesnis tokiu atveju, nes čia labai subtili koncepcija. Pvz. Bhagavad-gitoje 9.4., 9.5 ir 9.6 šlokose Šri Krišna sako: ”Neišreikštuoju pavidalu Aš persmelkiu ištisą visatą. Visos būtybės yra Manyje, bet Aš nesu jose. Ir vis dėlto visa, kas sukurta, glūdi ne Manyje. Regėk Mano mistinę galybę! Nors ir esu visų gyvųjų esybių globėjas, nors Aš – visur, Aš nesu kosmoso reiškinijos dalis, nes Manasis “Aš” ir yra kūrinijos versmė. Supraski, lygiai kaip galingas, visur siaučiantis vėjas visad būva erdvėje, taip ir visos sukurtos būtybės glūdi Manyje”
• “šio dėsnio valdomi žmonės, save tapatinantys tik su šiapusine tikrove, vadinami karmiais” “Karmis” yra specialus terminas, kuris apibūdina žmones, kurie praktikuoja Vedose pateikiamus ritualus, kaip užsitarnauti gerą materialią karmą, arba platesne prasme, kurie daug ir sunkiai dirba dėl materialių tikslų.

IŠSAMIAU apie maha-mantros kartojimą:

Jeigu su džapa-mala (karoliu vėriniu, panašiu į krikščionių rožančių) kartojama 16 ratų maha-mantros, tai viename rate yra 108 karoliai, tai yra, 108 kartus sukartojama maha-mantra: Hare Krišna Hare Krišna, Krišna Krišna Hare Hare / Hare Rama Hare Rama, Rama Rama Hare Hare (mantrą sudaro 16 kartų ištarti šventi Viešpaties vardai). Taigi, 16 ratų padauginti iš 108 mantros pakartojimų, gauname 1728 ir taip pat, kiekvieno rato pradžioje sakoma panča-tattva mantra, kurioje yra Šri Krišnos Čaitanjos ir jo palydovų vardai - Šri Krišna Čaitanja Prabhu Nitjananda Šri Advaita Gadadhara Šrivasadi Gaura Bhakta Vrinda, 16 kartų bus pakartota ir ši mantra. Rimtai praktikuojant, kartojama ne tik iki tokio skaičiaus, bet siekiama kartoti ne mažiau jo, ir kuo galima daugiau. Pavyzdžiui, Indijoje siekiama kartoti 64 ratus, tokiu būdu, 64 x 108 = 6912 mantros pakartojimų, o mantrą sudaro 16 kartų ištarti Viešpaties vardai, taigi 6912 x 16 = 110592, apie tokį kartojimą sakoma – ištariama viena lakha (skaičius, indiškoje skaičiavimo sistemoje, lygus 100000, http://en.wikipedia.org/wiki/Lakh ) Viešpaties vardų. Toks kartojimas užimtų visą dieną,

Europinė kultūrinė tradicija yra nevienalytė. Viena dedamoji pvz. būtų, krikščionybė, kita – antikinės tradicijos palikimas, trečia – šiuolaikinis sekuliarizmas, empirizmas, technikos ir ekonomikos progresas, ketvirta – valstietiškos-pagoniškos liaudies kultūros liekanos ir pan. Visa tai yra persipynę. Bet su visomis šiomis sudedamosiomis europinės kultūros dalimis, Vedų kultūra turi bendrų sąlyčio taškų. Pvz. su krikščionybe – personalistinę Dievo sampratą, tokiu pačiu svarbiausiu tikslu ir gyvenimo prasme, kaip pasakė ir Jėzus Kristus “Mylėk Dievą, visa širdim, visu protu, visa siela ir visomis jėgomis”. Manau, iš krikščionių pusės, neformalų Šrylos Bhaktivedantos Svami Prabhupados kaip autentiškos tradicijos autoriteto pripažinimą parodo ir tai, kad aukšti krikščionių dvasininkai susitikdavo ir draugiškai bendraudavo su Šryla Prabhupada (pvz. Šrylos Prabhupados pokalbis Romoje su kardinolu ir popiežiaus sekretoriumi(transkripcija, anglų klb.)). Vedų kultūra liečiasi su krikščionybe ir per žydų kultūrą, nes yra pakankamas pagrindas teigti, kad žydų kultūra turi labai daug Vedų kultūros elementų (žr. knygą \"Rabbi ir aš\"- krišnaito ir rabino pokalbiai). Galime atrasti, kad ir religinėje praktikoje yra "bendrų taškų", štai ką interneto forumuose rašo krikščionis Sigitas:

"Įst 5,11 Nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą. Taigi, Viešpaties Dievo vardą tarti galima ir tai daro krikščionys. Negalima Viešpaties vardą vartoti vietoj keiksmažodžio, kaip kad rašė Shanti ir Sniegas. Banalūs šūksniai yra Dievo nuvertinimas, pažeminimas ir netgi keikimas. tai yra neteisinga, blogai ir tikrai nedora Dievo atžvilgiu. Ar jums patiktų, kad koks mužikas vietoj visiems žinomo keiksmažodžio **** tartų "o, Shanti" ar "Damodarai ir Aghilla". Man tikrai nepatiktų!

O krikščionys turi daugybę įvairių praktikų, susijusių su Jėzaus vardo kartojimu. Tai tikrai yra galinga malda - meditacija. Netgi yra giesmė, kur giedama vien Jėzaus vardą rečituojant (begalę kartų). Aš asmeniškai esu įsitikinęs Šios maldos super galia - Jėzaus vardo kartojimu arba Jėzaus vardo ir titulų įpynimą į maldą. Viena iš tokių galingų mldų yra Rytų Ortodoksų praktikuojama ir vadinama Viešpaties malda " Господи памилуй" - "Viešpatie pasigailėk" ir per jųjų pamaldas tai yra nuolatos giedama, iš to susidaro tam tikros bangos, tikrai pakylėjančios žmogaus sielą link Dievo ir tuo pačiu žmogui duodama suvokti, koks esi nuodėmingas, kaip stipriai esi reikalingas Dievo malonės ir gailestingumo.

Esu dalyvavęs jųjų pamaldose, tikrai galingas dalykas!

Taip pat esu dalyvavęs katalikiškose adoracijos naktyse, kai yra giedamos nuostabios charizmatinės giesmės, o ant altorius būna išstatytasis Švenčiausiasis sakramentas - Jėzaus Kristaus Kūnas. Tai tikrai gerai praleistas laikas, nuostabi, kupina Dievo Artumo, naktis.

Taip, kad nepergyvenkit, krikščionys taip pat kartoja savo Dievo vardą ir patiria nenusakomus patyrimus!

Žydai, beje, taip pat taria Dievo vardą prasmingai ir jaučia šio vardo galią."

Su antikine tradicija Vedų kultūra taip pat siejasi. Pavyzdžiui, kai kurios graikų filosofų idėjos labai panašios – sielos nemirtingumas, dvasios ir materijos skirtumas, filosofų vaidmens visuomenėje svarbos iškėlimas. Vedų kultūra turi ką pasiūlyti ir ekonominio progreso keliu einančiai visuomenei, kuriai iškyla problemos, jų sprendimo bergždžiai ieškoma. Pavyzdžiui, kaip subalansuoti ekonomiką, kaip atrasti natūralesnę veikimo kryptį – naujųjų amžių pradžioje svarbiausia Europos ekonomikos dalis, kuri leido išaugti miestams, buvo žemės ūkis. Kai pakako maisto produktų, įvyko greitas gyventojų skaičiaus padidėjimas. Taigi, o Vedų kultūroje ekonomika apskritai gali būti apibūdinama, kaip žemės ūkis ir prekyba. Taigi, patariama koncentruoti dėmesį į žemės ūkį. Valstietiška-pagoniška liaudies kultūra susišaukia su tuo, be to, čia yra bendros “indoeuropietiškos” šaknys.

Akivaizdus svetimumas yra dėl mėsos, svaigalų atsisakymo, kas Europos kultūroje yra labai įprasta, ir daug kam neatrodo, kad to iš vis įmanoma atsisakyti, ar kad tai yra neigiami dalykai. Pasakojama, kad Londone dar prieškariniais laikais, kai vienas iš Šrylos Bhaktisiddhantos Sarasvati Thakuros mokinių atvažiavo pamokslauti, vienas besidomintis anglų lordas jo paklausė: "ar tu gali mane padaryti brahmanu". Jis atsakė "taip, tai visai įmanoma. Visų pirma, reikia nustoti valgyti mėsą, gerti alkoholinius gėrimus, užsiimti nevedybiniu seksu." Lordas atsakė: "Tai neįmanoma!"

IŠSAMIAU apie tariamą krišnaitų uždarumą

Tikriausiai, nežinau kitų tokių žmonių, kurie taip džiaugtųsi, kai visuomenė jais nors kiek domisi. Pradinis judėjimo atvirumas ir skaidrumas, kiek skaičiau, buvo pripažįstamas kaip fenomenas, religijotyrininkai netgi džiaugdavosi, kad su tokiu informacijos kiekiu, tai beprecedentinis atvejis religijotyriniams tyrimams – pvz. Šrylos Prabhupados pokalbiai buvo nuolat įrašinėjami ir jų įrašai ar transkripcijos raštu yra prieinami visiems, visa judėjimo filosofija yra išdėstyta daugelyje tomų literatūros, kuri yra prieinama visiems, bet kas gali ateiti ir gyventi kartu su krišnaitais, stebėti jų praktiką, kalbėtis ir t.t. Praktiškai, su jokio kito dvasinio lyderio veikla negalima susipažinti taip išsamiai ir tiesiogiai, kaip su Šrylos Bhaktivedanta Svami Prabhupados. Lietuvoj susiklostė įdomi situacija - Sąjūdžio laikais Krišnos sąmonės judėjimą visuomenė toleravo, bet vėliau, kilus sektofobijos bangai, buvo daug negatyvių vertinimų, ir būtent dėl to, judėjimo pasekėjai stengėsi neišsišokti viešajame gyvenime, ar darėsi uždaresni. Visi tikriausiai prisimenam stalus, ant kurių buvo Krišnos Sąmonės knygos gatvėse, ir apie juos besibūriuojančius žmones, bei eisenas. Tokia buvo pradinė nuotaika.